Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

   Vienas sakinys. ,,Abejojantis - silpnas, neabejojantis - aklas" 80 p.
  ,,Pasaulyje nieko nėra, ko negalėtų būti, tačiau jame niekada nebūna ir taip, kaip yra" 119 p.
   ,,Ir nebūtina nieko įrodinėti, gyvenimas seniai įrodytas" 258 p. 
Žanras. Fantastika-mistika-detektyvas.
Viršelis. Donaldas Kajokas
Apie autorių. Donaldas Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) – poetas, eseistas. 1975 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau - Literatūros muziejuje. Nuo 1989 m.  Nemuno žurnalo skyriaus redaktoriumi. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga ,,Žeme kaip viršūnėmis". 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“.
Apie knygą. ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai bei intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiuoju asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybės netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
   Mano nuomonė. Puiki, įtraukianti, tiesiog įsiurbianti ir nepaleidžianti iki paskutinio sakinio  knyga. Knyga, kuri sukėlė tiek daug minčių, kad net nežinau nuo ko pradėti ir kada reiktų sustoti, todėl teikiu minčių santrauką.
   Realybė, fantazija, mistika - viskas persipynę.
   Kaip reta graži kalba. Skaitydama Jutos monologus apie nagelus, pagavau save, kad eilutes bandau rimuoti ir mintys kažkodėl nuklysta prie Getės ,,Fausto". O ko verti tokie perliukai: ,,Jos žvilgsnis išgąsdinto driežo kojytėmis lakstė po sienų apmušalus" (149 p.) arba ,,Tobula tyla žvilgsniui" (238 p.)
   O kiek išmonės nesybių pavadinimuose, jų apibūdinimuose. Taip, galiu pripažinti, kad ne visai supratau, kas/kokios tos nesybės (čia apie  skyrių ,,Žasliasis sąsiuvinis", kas skaitėte knygą;), tačiau D. Kajoko žodžiai veikė kaip hipnozė, skaičiau su užsidegimu ir visiškai nesijaudinau dėl savo nesupračio :)  
    Kažkas tarp ,,Trobelė" ir ,,Haris Poteris" bet su ironijos gaidele, pvz. nesybė, kurios pavadinimas Uolusi Šikdarbis panašus į raudoną medžiagos gabalą, dažniausiai gyvena apsivijęs jaunų žmonių kaklus.
    Ir dar daug, daug visko...  
   Lenkiu galvą prieš autoriaus talentą. 
   Įvertinimas. 5/5 (negaila būtų ir daugiau balų skirti :)
  P. S. Knygos ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" mistinis turinys ir hipnotizuojanti kalba pastūmėjo mane pasidomėti ir  Donaldo Kajoko poezija:

neištversiu meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu
ir nukrisiu prie tavęs kaip krenta gėlės
pilną taurę juodo rudenio išgėręs
pasigersiu iš taurės tos ir paverksiu
ir paverksiu meile mano tau prie kojų
prisiversiu ir paverksiu kad kažko jau
neradau ir kad tikriausiai neištversiu
mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu
šalia to ko taip ilgai ieškojau

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas
nes miega smilgoj sraigė bet naktis
geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas
ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys

Geriu aš vyną vienas ir jau netgi
geriu beveik kaip vienas taip ramu:
tiktai per meilės gylį nuo vienatvės
tiktai per smilgos grožį nuo namų

Geriu aš vyną vienas bet ištiesęs
šią taurę tau: kaip rytas vakare
save atranda nors dar jo nėra
geriu aš vyną vienas bet jau dviese

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

Jo Nesbø Šikšnosparnis

Vienas sakinys. ,,Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Ir nekenčia to, ko bijo." 137 p.

 Žanras. Detektyvas.

 Viršelis. Jo Nesbø  Šikšnosparnis (Flaggermusmannen), leidykla ,,Baltos lankos", 2015 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 366 p.

 Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle.
   Apie knygą. Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė.

Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.

  Mano nuomonė. Pagaliau... Sulaukėme knygos, nuo kurios puslapių pirmą kartą nužengė detektyvas Hūlė.  Suprantama, būtų buvę geriau, jei ši knyga lietuviškai būtų pasirodžiusi anksčiau, nei, pvz. Raudongurklė ar Gelbėtojas. Ši knyga kiek silpnesnė nei minėtosios, komisaras dar nėra toks prasigėręs cinikas, dar jam ,,augti ir augti" iki  mums jau pažįstamo Hūlės.  Tačiau skaityti įdomu, kriminalinis siužetas eina paraleliai su aborigenų mitais bei Australijos kolonizavimo istorija. Smagu žinoti, kad autorius po šios knygos toliau augino Harį Hūlę kaip detektyvą, leido jam ištirti dar ne vieną kriminalinę bylą ir pelnyti skaitytojų simpatijas.

   Štai ką Jo Nesbø  kalba apie ,,Šikšnosparnį":

  Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.

  Įvertinimas. 4/5 (negaliu mažiau, nes labai jau man patinka Haris Hūlė:)