Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

Robert James Waller Madisono apygardos tiltai


Žanras. Meilės romanas.
Viršelis. Robert James Waller Madisono apygardos tiltai (The Bridges of Madison County), leidykla Jotema, iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis, 2010 m, 176 p.
Apie autorių. Robert James Waller (Robertas Džeimsas Valeris) gimė 1939 m. Rokforde, Ajovoje (JAV). 1968 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį, dėstytojavo Šiaurės Ajovos universitete. Šiuo metu gyvena atokioje rančoje kalnuose, Teksaso valstijoje, ir toliau gilinasi į rašymą, fotografiją, muziką, ekonomiką ir matematiką
Apie knygą. "Madisono apygardos tiltai" – žavus paprastumo ir beribės aistros derinys. "Dvejonių begalybėje toks tikrumas ateina tik sykį, niekada daugiau, kad ir kiek gyventum." Robertą ir Frančeską jis aplanko labai netikėtai, jiems susitikus vos keturioms dienoms, bet išlieka visą likusį gyvenimą.
Mano nuomonė. Gal per daug tikėjausi iš šios knygos jau klasikai priskirtos knygos: begalinio emocijų protrūkio, ašarų upelio, saldaus graudulio ar, kažko toookio didelio... Deja, nieko to nebuvo. Istorija graudžiai maloni, bet manęs, kaip ne kurių skaitytojų, nesujaudino iki širdies gelmių. Sakau, gal visiška beširdė esu? Einu žiūrėti filmo, gal pravirkdins?
Įvertinimas. 3/5

The Bridges Of Madison County.jpgEkranizacija. Režisierius Clint Eastwood, JAV, 1995 m.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Clint Eastwood, Meryl Streep, Annie Corley ir kiti.
Muzika Lennie Niehaus.
Filmas nominuotas Oskarui, Auksiniam gaubliui bei Cezariui.    Režisieriaus ir aktoriaus Clint Eastwood interpretuota knygos versija man buvo labiau prie širdies. O kur dar puiki Meryl Streep vaidyba! Na, nepravirkdė ir filmas, tačiau emocionaliai jaučiausi labiau susigyvenusi su herojais, nei skaitydama knygą. 

2015 m. spalio 16 d., penktadienis

Kale kopūstų traškučiai (čipsai)

 





  Šį rudenį gavau dovanų didžiausią maišą dabar labai madingų garbanotų kale (lapinių) kopūstų. Kadangi nesu itin didelė maisto mados žinovė, teko pasukti galvą ką su tom gėlėm daryti. Įpuoliau į internetą. Pasirodo, sveikuolių pasaulyje šie kopūstai vadinami vegetarų jautiena, žalumynų karaliumi ar net maistinių medžiagų bomba. Ši daržovė yra laikoma viena naudingiausių žmogaus organizmui, itin vertinama dėl vitaminų, mineralų ir kitų organizmui būtinų medžiagų gausos. Tai va kokia puiki daržovė tas garbanotas kale kopūstas. O ką iš jo skanaus pagaminti? 
 Pagalbos ranką ištiesė draugė - o gi čipsus daryk, labai skanu. Pabandžiau, patys valgėm ir svečius vaišinom - visiems patiko. Dukra pakomentavo, kad tokius traškučius ji ragavo Škotijoje - kaip garnyrą prie žuvies patiekalų. 
Pasigaminkite ir jūs. 



Reikės:
kale kopūstų,
šlakelio aliejaus,
druskos,
mėgstamų prieskonių (aš vartojau Chmeli suneli). 

   Kopūsto lapus atidžiai nuplauname po tekančiu vandeniu (jei kopūstus skynėte iš lysvės, gali būti žalių kirmėliukų), gerai nudžioviname ir lapus nuplėšome nuo stiebų bei stambesnių gyslų. Tuomet rankas sudrėkiname aliejumi ir pamaišome į dubenį sudėtus lapus. Užberiame druskos, prieskonių ir dar kartą pamaišome. Skardą labai saikingai ištepame aliejumi, suberiame kopūstų lapelius ir paskirstome po visą skardą taip, kad lapeliai nebūtų užkritę vienas ant kito . Džioviname iki 100 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. Išdžiūvę kale čipsai yra blizgūs, sausi, traškūs. Ir skanūs :) 

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Gina Viliūnė Vilniaus Madona

  


Žanras. Istorinis-detektyvinis savaitgalio romanas
Viršelis. Gina Viliūnė  Vilniaus Madona, leidykla Alma littera, 2014 m., 248 p.
Apie autorių. Romano „Vilniaus Madona“ autorė Gina Viliūnė gimė 1974 metais. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“ ir pirmąjį romaną „Karūna be karaliaus“.
Apie knygą. XVI amžiaus ir mūsų dienų Vilnius. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro intrigos ir legendomis apipinta Aleksandro ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilė. Mūsų laikus pasiekusios senovinės ikonos paslaptys ir detektyvinė istorija. Knyga, kupina netikėtų veiksmo vingių, meilės, aistrų ir intriguojančių senojo ir mūsų dienų Vilniaus mįslių.
Nesibaigiantys karai su Maskva kamuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Tikėdamasis politinės naudos, Aleksandras veda Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną. Politinė santuoka netikėtai virsta meile, tačiau karo nesustabdo. Elena verčiama būti Maskvos šnipe Jogailaičio dvare. Tuo pat metu LDK ponų taryboje ryškėja antistačiatikiškos nuotaikos, vyskupas Taboras mato vienintelę išeitį – atversti Eleną į katalikų tikėjimą. LDK valdovo žmona atsiduria pačiame nesantaikų ir intrigų epicentre.
  Mūsų laikais sutuoktinių pora, Algė ir Žygis, švenčia įkurtuves ir dovanų gavę seną paveikslą nė nenutuokia, kokia iš tikrųjų dovana pateko į jų rankas. Tačiau greit paaiškėja, kad paveikslas susijęs su kelis šimtmečius menančiomis paslaptimis. Suintriguotas paveikslo mįslių, Žygis imasi jas narplioti. Iš pradžių viskas atrodo lyg smagus žaidimas, kol vieną dieną dingsta jųdviejų su Alge dukrelė. Akivaizdu, kad Žygis nėra vienintelis, trokštantis žūtbūt išsiaiškinti paveikslo paslaptis. Kol kas vyras žino tik viena: jos susijusios su sena ikona, Maskvos kunigaikštytės Elenos prieš daugiau kaip penkis šimtus metų atsivežta į Lietuvą. Tačiau Vilniuje daugybė senų ikonų. Kaip rasti tą vienintelę? Ar Vilnius išsaugojo Aleksandro laikų slaptavietes? 
Mano nuomonė. Negaliu pasakyti, kad visiškai nepatiko, nesudomino. Istorinė dalis tikrai intriguoja. Autorė atidžiai išnagrinėjo istorinę medžiagą ir su didžiule meile papasakojo kunigaikščio Aleksandro ir Elenos istoriją. Viduramžių buitis, papročiai, dvaro intrigos - visa tai labai įdomu, skatina giliau pasidomėti to meto Vilniumi. Tačiau ta knygos dalis, kurioje rezgama šių dienų detektyvinė istorija yra visiškai neįtikinanti, labai jau dirbtinai pritraukta prie istorinio siužeto. Lakstymas po Vilniaus kiemus, sekimas, gaudymas-šaudymas, tarsi privaloma etiketė įklijuoti į detektyvinį siužetą, šiame pasakojime išspaudžia tik šypseną. Skaičiau ir galvojau, jei man būtų 14 metų, sakyčiau, jėga, o dabar...
Įvertinimas. 4/5